Tarptautinis Mažeikių meno festivalis
„Šimtmečio trajektorijos“ – Vytauto Klovos 100-mečiui
XX tarptautinis Mažeikių meno festivalis
Karolina Gudauskaitė
10/3/2026
Mažeikių kultūros centro Didžiojoje salėje šeštadienio vakarą skambėjo muzika, skirta Mažeikių krašto kompozitoriaus Vytauto Klovos 100-osioms gimimo metinėms. XX tarptautinio Mažeikių meno festivalio koncerte „Šimtmečio trajektorijos“ klausytojai išgirdo ne tik V. Klovos kūrybą, bet ir Kazimiero Viktoro Banaičio bei Juliaus Juzeliūno muziką.
Muzika, skirta Vytauto Klovos 100-mečiui
Plojimai be paliovos liejosi Mažeikių kultūros centro Didžiojoje salėje dar prieš prasidedant koncertui – į sceną besirenkant Kauno pučiamųjų instrumentų orkestrui „Ąžuolynas“ žiūrovai atlikėjus pasitiko plojimais. Jie aidėjo ir tarp kūrinių, palydėdami vakaro atlikėjus.
Vakaro muziką atliko sopranas Marija Arutiunova ir baritonas Andrius Apšega, jiems talkino Kauno pučiamųjų instrumentų orkestras „Ąžuolynas“, vadovaujamas vyr. dirigento Giedriaus Vaznio.
Koncertą vedė muzikologė Lukrecija Stonkutė, kvietusi klausytojus į V. Klovos gyvenimą pažvelgti ne tik per jo kūrybą. Tarp muzikos skambėjo pasakojimai apie kompozitoriaus vaikystę, šeimą, jaunystę, netikėtus pasirinkimus ir žmones, lydėjusius jo kūrybinį kelią.
Šį vakarą muzika tapo būdu prisiminti V. Klovą ne tik kaip „Pilėnų“ autorių, bet ir kaip žmogų, kurio gyvenime netrūko įdomių istorijų, humoro bei netikėtų gyvenimo posūkių.
Ne tik kompozitorius, bet ir Vytulis
Kaip vakaro metu kalbėjo L. Stonkutė, kompozitoriaus pavardė pirmiausia siejama su opera „Pilėnai“, lietuvių liaudies dainomis ir ilgamečiu pedagoginiu darbu, tačiau už šių žinomų faktų slypėjo ir daug įdomesnis žmogus.
L. Stonkutė pasakojo, kad artimieji V. Klovą vadino Vytuliu, o jo gyvenime netrūko netikėtų pasirinkimų, nuotykių, humoro ir kasdienių istorijų. Pavyzdžiui, vaikystėje jam buvo numatytas kunigo kelias, tačiau pats V. Klova vėliau galėjo rinktis ir inžineriją – kartu su broliu jis konstravo kino aparatą bei žaislinę karo mašiną. Po daugelio metų, statydamas savo namą, kompozitorius pats braižė brėžinius, projektavo laiptus ir montavo vandentiekį.
Jo gyvenime, pasak muzikologės, buvo ir karo patirčių, ir meilės bunkeryje istorija. Šeimoje augęs katinas buvo vadinamas „gydytoju ir diagnostu“, o greta visų šių kasdienių istorijų egzistavo didžiulės V. Klovos partitūros – kai kurios iš jų siekė net tūkstantį ranka rašytų puslapių.
Tad šį vakarą L. Stonkutė siekė klausytojams atverti ne tik tą V. Klovą, kuris telpa enciklopedijų puslapiuose, bet ir žmogų, kurį prisiminė jo artimieji.
„Pilėnų“ pradžia – ne teatro scenoje
V. Klovos vardas nuo lietuvių operos istorijos neatsiejamas, tačiau jo kelias į operą prasidėjo visai ne nuo „Pilėnų“. Dar studijuodamas Dailės institute V. Klova susidraugavo su poetu Jonu Mackoniu. Kartą šis paprašė kompozitoriaus parašyti dainą pagal jo tekstą sopranui.
V. Klova rašyti neskubėjo, ir netrukus paaiškėjo, kad gerai padarė. J. Mackonis atskubėjo pas jį su nauju prašymu – dainą rašyti ne sopranui, o mecosopranui. Priežastis buvo labai žemiška: poetui buvo kritusi į akį dainininkė Liudmila Kazanaitė – graži, liekna, blondinė, malonaus tembro mecosopranas.
Iš pirmo žvilgsnio nerimtos istorijos išaugo rimtas kūrybinis tandemas. J. Mackonis ir V. Klova pradėjo svarstyti apie operą, pasirinko „Pilėnų“ temą. Poetas ėmėsi libreto, o V. Klova – muzikos.
Viena pirmųjų būsimos operos arijų nuskambėjo ne teatro scenoje, o nedideliame Klovų bute Kaune. L. Kazanaitė savo mecosopranu ten išbandė Mirtos ariją. V. Klovos žmona Jūratė Klovienė savo prisiminimuose šį momentą apibūdino paprastai: jų mažame butelyje gimė Mirtos arija.
Vėliau Klovų šeima persikėlė į Vilnių. Gyvenimo sąlygos buvo kuklios – Latvių gatvėje Žvėryne šeima gyveno tokiame mažame kambaryje, kad dieną Jūratė stalą užkeldavo ant lovos, taip atlaisvindama daugiau vietos. Būtent tokiomis sąlygomis buvo rašomi „Pilėnai“.
Koncerte klausytojai išgirdo tris skirtingas arijas – Ūdrio dainą iš operos „Pilėnai“, Vytauto ariją iš operos „Du kalavijai“ ir Eglės ariją iš operos „Pilėnai“.
Klovos kūryba susitiko su kitų kompozitorių muzika
Lietuvių liaudies daina V. Klovai buvo ypač artima. Anot L. Stonkutės, jo kūrinių melodijos skamba taip natūraliai ir dainingai, tarsi būtų ne sukurtos kompozitoriaus, o kažkur giliai girdėtos nuo seno. Tačiau šio vakaro muzikinė kelionė neapsiribojo vien jo kūryba. L. Stonkutė klausytojus pakvietė išgirsti, kaip į lietuvių liaudies dainą žvelgė skirtingų kartų kūrėjai. Skambėjo ir K. V. Banaičio muzika, natūraliai įsiliejusi į vakaro programą greta V. Klovos kūrinių.
Su šia tradicija susijęs ir J. Juzeliūnas. Abu kompozitorius siejo ne tik ta pati epocha – jų keliai susitiko studijose ir profesinėje veikloje. Pokario metais abu kūrė Lietuvos muzikiniame gyvenime, o šįkart J. Juzeliūno muzika nuskambėjo ne per operą, bet per lietuvių liaudies dainų interpretaciją.
Taip vakaro programoje susitiko trijų lietuvių kompozitorių kūryba, leidusi klausytojams išgirsti skirtingą požiūrį į lietuvišką muzikinę tradiciją.
„Šimtmečio trajektorijos“ – Vytauto Klovos 100-mečiui
Mažeikių kultūros centro Didžiojoje salėje šeštadienio vakarą skambėjo muzika, skirta Mažeikių krašto kompozitoriaus Vytauto Klovos 100-osioms gimimo metinėms.
XX tarptautinio Mažeikių meno festivalio koncerte „Šimtmečio trajektorijos“ skambėjo ne tik V. Klovos, bet ir Kazimiero Viktoro Banaičio bei Juliaus Juzeliūno kūriniai. Vakaro programą atliko sopranas Marija Arutiunova, baritonas Andrius Apšega ir Kauno pučiamųjų instrumentų orkestras „Ąžuolynas“, vadovaujamas vyr. dirigento Giedriaus Vaznio.
Koncertą vedusi muzikologė Lukrecija Stonkutė klausytojus pakvietė pažvelgti į V. Klovą ne tik kaip į operos „Pilėnai“ autorių, bet ir kaip į žmogų, artimųjų vadintą Vytuliu. Ji pasakojo apie jo pomėgį konstruoti, namo projektavimą savo rankomis, karo ir meilės patirtis bei šeimoje nutikusias linksmas istorijas.
Vakaro metu skambėjo V. Klovos operų arijos, lietuvių liaudies dainų interpretacijos ir kitų lietuvių kompozitorių kūriniai. O gausūs plojimai lydėjo atlikėjus nuo pat pirmųjų vakaro akimirkų.
